Čia ir dabar

Tikiuosi, vis dar prisimeni, kaip ryto rasą laistėm virš žolynų aukštų, kaip į dangų žvaigždėtą akis kėlėm nedrąsiai,  ir saujom gėrėm gyvenimą. Mums skirtą, tik mums. Tikiuosi, pameni, kaip svajojom, kad pakelsim rankas aukštyn ir turėsim sparnus, skrosim padangę lyg paukščiai snieguotas viršukalnes, pagausim horizontą, kitą vaivorykštės pusę, sugalvosim dar kelis mėnulius, kad mums nušviestų naktinį kelią, pasibučiuotų su žvaigždėmis, jos nukristų ir išpildytų mūsų svajones. Aš labai tikiuosi, jog Tu pameni, kaip lakstėm po pievą basi ir šnibždėjom nedrąsiai į ausį žodžius, kurių ištarti jau nebegaliu, nemoku, neturiu jėgų; ir kai piešėm pasaulį spalvomis jūros gėlėtos, kvapais nusagstėm žalias akacijų alėjas, užpildėm tuštumas aplinkui/vienas kito širdyse; norėjom, kad sustotų laikas, tilptų kišenėse, ir mes būtume jį nešęsi su savimi. Tikrai žinau, kad pameni, kaip kvėpavom šalčiu žiemos vidury, ieškojom viens kito rankos minio...

  Senos istorijos. Seni prisiminimai, kurie tvarkingai sudėti mažame stalčiuje mano širdyje, nuo kurio raktą turiu tik aš. Senos antraštės, žodžiai ir nuotraukos, kurios tada man reiškė, tiesiog rėkė, kad aš galiu, aš tai padarysiu, aš kovosiu. Seniai tyloje ištirpę laikrodžio dūžiai, kurie jau nebereiškia nieko. Dabar su kiekvienu rodyklės pasisukimu laukiu, ieškau ir tikiuosi. Ko? Geresnio rytojaus, naujos dienos, naujų minčių, nuo kurių sprogtų galva, naujų tikslų ir svajonių. Norėčiau vėl būti ta, kuri dažnai žiūrėjo į žvaigždes ir stengėsi, noriu grįžti atgal ir pasakyti sau, kad turiu ruoštis permainoms. Noriu pastebėti, o ne tik matyti dalykus, kurie priverčia žemę suktis kitu kampu ir atrasti įkvėpimą. Ir vėl noriu atsikelti iš lovos su mintimis, kurios neleidžia naktį užmigti ir prašosi būti liejamos ant lapo. Kodėl taip sunku daryti tai, ką visuomet darei instinktyviai, lengvai ir su didžiausiu noru? Kažkur giliai jaučiu tai, ko labiausiai bijojau - tampu ta, ku...