Čia ir dabar

Kiek bemiegių naktų suskaičiuoti galiu, kai ieškojau savęs ir ko dar neturiu. Pasiklydus nakty, tarp rūko tamsaus, aš norėjau gyvybės ir šilto lietaus. Buvau aš kitur, kasdienybėj niūrioj, nežinojau kaip plaukti toj upėj, kurioj nieks neskaito eilių ir nemato dangaus- žvaigždėto, jaukaus, įkvėpimo gausaus. Klausiau savęs - kas aš esu? Kodėl siela užšalo storu ledu? Ir plunksną, kurią aš valdžiau- kodėl nuo savęs grubiai mečiau? Meldžiau vandens savo tuščiai sielos jūrai. Ieškojau. Laukiau. Radau. Nakties vėjyje, kurs bučiuoja žvaigždes, ryto rasoj per kojas basas. Vyšnių žydėjimą vėl aš mačiau, ir saulėlydžio šilumą tylią jaučiau.

   Turbūt kai per ilgai ką nors darai ir persistengi, tai pasidaro savotiška rutina ir neteikia džiaugsmo. Viskas tampa ne maloniu užsiemimu ir pomėgiu, bet priverstiniu darbu, kuris atrodo negražus tiek akiai, tiek sielai. Pradedi jausti kažkokią tuštumą viduje, kurios negali užpildyti niekas, nes žinai, kad trūksta to, ko tu jau nebeturi - noro ir įkvėpimo. Tačiau sakoma, kad laikas išgydo visas žaizdas ir pamažu numeta nuo krūtinės didelį skausmo akmenį - tuo įsitikinau ir pati, per pastaruosius tris mėnesius.     Niekada negalvojau, kad turėsiu padaryti "pertrauką" nuo to ką myliu, kuo domiuosi ir sieju savo svajones - rašymo. Bet paskutiniu metu mano liejamos mintys neatspindėjo nei to, ką jaučiu, nei manęs pačios, nei požiūrio į pasaulį, kurį visada išsakau. Jaučiausi išsunkta, persistengianti ir tarnaujanti tik įpročiui spaudyti klavišus. Vienas brangus žmogus pasakė: "Pabūk savyje. Nukreipk mintis kitur ir nedaryk to, ko nenori, nes taip straips...