dažai pilkam gyvenimui
Visada norėjau rašyti apie tuos dalykus, kuriuos labiausiai myliu. Turbūt dėl to, kad nemėgstu pasakoti apie liūdesį ir agoniją. Visada ir rašiau - apie madą, svajones, žvaigždes, knygas, lietų, bet tik ne apie patį svarbiausią... Visada pritrūkdavau žodžių, nežinodavau, kaip išreikšti jausmus raidėmis ir sakiniais, nežinodavau, ar tikrai atiduosiu viską, ką galiu. Nežinodavau, ar mokėsiu parašyti apie tai, kas šiandieniniame pasaulyje yra beprotiškai svarbu - muziką. Na, bent jau man. Jeigu kas nors lieptų pasirinkti, ar atimti klausą ar regą, atsakyčiau, kad regą. Pasaulį aš mačiau jau šešiolika metų. Žinau, kaip viskas atrodo, juda, keičiasi, kaip atrodo spalvos ir formos. Aišku, būtų labai sunku nematyti to, ką matei visą gyvenimą, bet dar sunkiau būtų nieko negirdėti. Ko gi verta mūsų kelionė šioje žemėje, jei mes negirdėsime garsų aplinkui? Ko ji verta, nei negalėsime išgirsti mušamų būgnų, gitaros brazdinimo ir piani...