Čia ir dabar

Diena prasideda, o vėliau užleidžia vietą nakčiai. Gėlės pražysta ir numiršta. Vasarą keičia žvarbus ruduo. Mes klausome gražiausių dainų, ir po kelių minučių jos baigiasi. Skanios kavos puodelis greitai ištuštėja, o juk atrodo, kad mes tik pradedame mėgautis. Ištarti žodžiai kaip pienės pūkai nukrenta žemėn ir nebegrįžta atgal - niekada nepakyla, niekada neskrajoja ilgai. Mes suryjame gerą knygą akimis per kelias dienas, ir būna liūdna, kai verti paskutinį jos puslapį, ir nugarėlė dar kartą sutraška. Ir žinot, visi šie dalykai kartojasi vėl ir vėl - išauga naujos gėlės, keičiasi metų laikai, o muzikos galime klausyti nors ir amžinai.  Kad ir kaip bebūtų gaila, ši taisyklė žmogui negalioja - jei jau kartą tavo akys užsimerkė amžinam miegui, jei tavo siela iškeliavo aukštyn, jei tavo kūnas tapo šaltas kaip rudeninis lietus, o vaizduotė nebekuria spalvotų sapnų ir svajonių - tu negali gyventi vėl. Negali atsimerkti, įkvėpti, sušilti, svajoti. Mes negalime pakilti kaip feniks...