Čia ir dabar

Vieną tylų gegužės vakarą, žmogus, su kuriuo bendrauju jau gana seniai, man parašė į feisbuką ir pasiūlė paimti iš jo mažą interviu. Priežastis - jis žino, kad ruošiuosi studijuoti žurnalistiką, tad kodėl nepasipraktikavus? Juk įgytų žinių ir patirties ant pečių nenešiosi. Pats jis panoro likti anonimu. Galbūt todėl, kad nenori savo asmenybės atskleisti visuomenei, o galbūt todėl, kad nenori apkalbų ar neigiamų nuomonių, todėl aš jo norą gerbiu. Tad šiandien - mano pirmas tikras interviu apie gyvenimo tikslus, ateitį ir  valios ugdymą . ................................           ...jis stovi atsirėmęs alkūne į palangę ir nedrąsiai šypsosi, tikėdamasis gerai praleisti laiką ir išgirsti protingų klausimų iš manęs. "Tu gali tai padaryti!" - sakė jis man aną dieną.                      ...

Šiandien pasijutau kažkaip keistai, lyg ne gegužės aštuntąją. Ryte nuobodžiai sėdėjau pamokose, ir nieko nesupratau, bet vėliau, išėjus į lauką, viduje kažkas sukirbėjo. "VASARA?" klausiamai sušaukė balsas galvoje, nes karštis ir saulės spinduliai netikėtai atakavo mane. Ne, ne vasara, tiesiog labai labai šilta pavasario diena, kuri kitiems gal ir ne taip rūpi.  Aš dar negaliu patikėti, kad praeitą mėnesį vaikščiojome apsivilkę storais paltais ir striukėmis, o štai šiandien į lauką išbėgau su palaidinuke, šortais, ir basa braidžiojau po žolę. Vaikščiojau ir žvyrkeliu, po to skaudėjo kojas. Bet tai yra vienas iš tų dalykų, kuris yra toks malonus, svaiginantis ir asocijuojasi su vasara... Pagaliau, pagaliau ateinančia vasara! Išsvajota ir laukta. Tuo tarpu aš negaliu patikėti, kad jau baigiu 9, pirmą gimnazijinę klasę. Atrodo, neseniai išmokau rašyti rašinėlius ar traukti šaknį iš 16, o kitais jau metais laikysiu egzaminus... Laikas bėga greitai, ir mes negalime jo valdy...