Baltas patalas
Kaip baltas patalas, sniegas apklojo Miškus, sodus ir kalnus. Snaigės sušokę savo džiaugsmo šokį, Nusileido į tavo delnus. Kodėl joms taip liūdna, kodėl taip baugu? Gal dėl to , kad ištirpti nenori. Paimčiau į delną, ir aš kartu, Bet žiūrėk - jau joms baigias kelionė... ....................................................................... O šerkšnas išdykęs ant lango užmigo, Ir knarkia, nesiruošia keltis! Nežadinkim jo ir nesiųskim namo, Juk paskui jam košmarai sapnuosis.