(Ne)pasikeisti.

Atrodo, tik vakar pradėjau eiti į pirmą klasę ir mokytis eilėraštį apie Pagranduką atmintinai, kad vėliau galėčiau papasakoti mamai ir pasijuokti iš "aš mažiukas neklausiukas,vadinuosi Pagrandukas, razinų akytėmis, pupelių sagytėmis" eilučių. Bet ištikrųjų tai buvo prieš 9 metus. Kas galėjo pagalvoti, kad laikas taip greit praeis? Kad jis pakeis viską savo kelyje? Metų laikus, išvaizdą, orą, muziką, mokslą, madą. Ar kas nors galėjo pasakyti, kad laikas pakeis pačius žmones, jų požiūrį, gyvenimo būdą ir vidų? Turbūt niekas atsakymų ir neieškojo, nes tai dabar daug kam atrodo įprasta - su laiku keičiamės ir mes. Susirandame naujų draugų, kurie mus keičia, mes norime prie jų prisitaikyti, įdiegti svetinimus įsitikinimus ir standartus. Kartais net ir savo stilių - žmonės nori būti viena mase, neišsiskirti iš kitų ir tyliai sėdėti toje pilkoje minioje.

Bet visa tai man nesuvokiama ir atrodo netgi neįmanoma. Taip, besikeičiantis žmonių įvaizdis ir stilius yra normalu - taikomės prie to, kas madinga, patogu, aktualu. Pati tą darau, nes domiuosi mada ir stengiuosi nebūti pilka pele. Dar, tą lemia ir metai - juk būdama, tarkim, 35-erių nenešiosi trumpo džinsinio sijonėlio ir palaidinės, apnuoginančios pilvą. Bet mane labiausiai pikdo visai kiti dalykai. Negaliu suprasti, kaip žmonės gali pakeisti save iš vidaus. Kaip gali atsisakyti savo svajonių, prisiminimų, charakterio? Kaip gali iš  nuoširdaus, patikimo žmogaus tapti arogantišku ir užsispyrusiu savanaudžiu?

Aš pripažįstu, kad pasikeičiau išvaizda, juk tai normalu, visi keičiamės. Bet nepasikeičiau savo vidumi. Nė trupinėlio. Taip ir likau linksma, nuoširdžia ir visiems norinčia padėti mergaite. Likau ta, kuri beveik visada geros nuotaikos. Ta, kuriai geriau turėti 3 tikras drauges nei 10 subinlaižių. Ta, kuriai mokslai beveik visada 1-moje vietoje, nes ateitis man labai svarbi. Išlikau tokia, kuriai nuo vaikystės patiko fantastiniai filmai ir knygos - užaugau su Hariu Poteriu. O muzika taip pat buvo vertybė - kai man buvo penkeri, pamenu, verkdavau, jei vakare negalėdavau paklausyti savo mėgiamos dainos ir pagal ją pašokti. Aišku, kai tėvai nematydavo...

Tie, kurie mane tikrai gerai pažįsta, pasakytų tą patį - kad manęs nepakeitė nei laikas, nei draugai, nei aplinkinių norai. Jie žino, kad per 15 mano gyvenimo metų neišdrįsau ir turbūt niekada neišdrįsiu iškeikti savo tėvų - tiek į akis, tiek už jų. Aš buvau taip auklėjama, ir tuo džiaugiuosi, nes šiandien nebūčiau užaugusi su tokiu požiūriu į gyvenimą ir pagarbą artimiesiems. Juk jie mane augino ir pakentė...

Todėl kaip, po galais, galima visa tai pamiršti, pasikeisti, ištrinti ir tapti kitu žmogumi? Kam to reikia? Kam reikia prisitaikyti prie kitų, ir neturėti asmenybės? Juk pasaulis tuo ir įdomus - kad jame yra įvairių žmonių, tiek išvaizda, tiek širdimi ir siela. Tad būkime įvairūs. Spalvingi. Jaunatviški. Romantiški. Nuoširdūs. Jausmingi. Linksmi. Gyvenimas duotas tik vienas, todėl nugyvenkime jį SAU.

Šiandien noriu pažadėti Jums vieną dalyką. Prižadu, kad visada stengsiuosi išlikti savimi - tokia, kokia esu dabar. O pažadų aš niekada nelaužau. Tai dar viena mano savybė, išlikusi nuo mažumės.

Gero vakaro,

Rūta ♥