Tobulas rudens rytas

Ruduo. Auksiniai lapai krenta lyg pašėlę, į apačią nusinešdami blogiausius mūsų prisiminimus, neišsipildžiusias svajones ir palikdami vietos naujiems mūsų gyvenimo įvykiams.  Mąstau - ar kiekvienas pagalvoja apie tai? Apie naujus likimo įšūkius. Apie mylimojo akis. Apie karštą kavos puodelį, kurį pasidarysime sunkiai išlipę iš baltų patalų. Ar tikrai mūsų mintyse rytais nėra vietos gražiems dalykams, apart mokyklos, darbo ir kasdieninės rutinos? 

 

Aš stengiuosi, kad kiekvienas mano rytas būtų stebuklingas.  Dar beklaidžiodama sapnuose, pašoku iš lovos, kai tėtis mane žadina . "Rūta, jau laikas keltis!" - būna mano pirmieji žodžiai išgirsti naujos dienos pradžioje. Tada aš pažiūriu pro langą: jeigu saulė šviečia skaisčiai, kad net duria akis, žinau, kad diena bus gera. O jeigu lietus, mažom stiklinėm kojos bėginėja po sodą, žinau, kad diena bus dar geresnė. Nes aš myliu lietų. Myliu ir sniegą ir lietų, o ypač didelį vėją.

 Nubėgusi į vonią, susitvarkiusi ir apsirengusi einu valgyti kvepiančių ir garuojančių pusryčių, bei išgerti arbatos, nes žinau, jog pusryčiai yra svarbi mūsų dienos dalis. Jie suteikia jėgų ir pakelia nuotaiką. O ypač šaltais rudens rytais. Tada, nuvijusi visą savo tingulį atgal į patalus,  važiuoju į antruosius savo namus - mokyklą.

Visiškai kitokia yra savaitgalio dienos pradžia. Tada gali gulėti iki vidurdienio, lovoje valgyti pusryčius ar skaityti knygą. Apmąstyti visos savaitės įvykius, pagalvoti apie gerus dalykus, kurie tau įvyko, arba kuriuos padarei kam nors. Arba atvirkščiai - suteikti sau progą ištaisyti blogus poelgius ir atsiprašyti brangių žmonių.

Rudens savaitgalio rytais aš ilgai nelipu iš lovos ir klausausi muzikos. Žiūriu pro langą ir matau žemę, padengtą auksiniu patalu. Matau medžius, kurie jau beveik pliki ir jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami. Ir mes kartais taip jaučiamės. Bet ateina laikas, kai viskas keičiasi. Medžiai vėl užsiaugina lapus, o mes - tampame tvirti ir įveikiame visus sunkumus.

Kiekvieną rytą pagalvoju, kad mano gyvenimas yra puikus. Be galo dažnai tai sau kartoju, nes žinau, kad taip ir yra. Pažvelgus aplinkui, žmonės turi tiek problemų, kad tavosios atrodo tokios mažytės, vos įžiūrimos pro mikroskopą. Todėl reikia džiaugtis viskuo : kiekvienu rytu, kiekvienu medžio lapu ir kiekvienu kavos gurkšniu. Nes kažkada ateis metas, kai mes viso to nematysime. Mums jau nebereikės jausti, nes ateis naujos kartos, kurios užims mūsų vietą, o mes ramiai atgulsime poilsio. Gal mes gulėsime ant debesų, o gal viskas bus tiesiog juoda, ir vėliau atgimsime kitu žmogumi. Na, niekas nežino, koks tas gyvenimas yra po mirties  ir negali paaiškinti. Kažkada įsitikinsime mes patys.

Linkiu, kad kiekvienas Jūsų rytas būtų tobulas. O jeigu jis ir nėra ypatingas - susikurkite stebuklus patys.

Rūta.♥