meilė vitrinoje

Kai pamatote gražią, stilingai pateiktą prekę vitrinoje, ar nekyla noras jos įsigyti? Ar slapčia nerezgate plano, prie ko derintumėte štai šį šilkinį šaliką arba gėlėtą suknelę, prie kokio švarko apsiautumėte anuos batus ar kiek kartų per savaitę galėtumėte ant pečių užsimesti tą odinę kuprinę, lėkdami į darbą/universitetą? Man kyla. Ir bent akies krašteliu pastebėjusi ką nors gražaus susierzinu, nes žinau, kad jeigu daiktas eksponuojamas vitrinoje, jis nėra tinkamiausias pasirinkimas mano studentiško sijono kišenei. Nešvilpauja vėjai, bet baiginėdama pirmą kursą suvokiu, kaip gerai kartais būdavo būti mokine. Būstas, maistas, drabužiai – dalykai, kuriais tėvai pasirūpina neprasitarę nė lūpų kampučiu. Ir kai esi studentas, suvoki kelias tiesas: 

1. Makaronai gali būti gaminami SU VISKUOM ir VISADA bus skanu
2. Studentiškas dušas gąsdina labiau už valgyklos maistą mokykloje (ne visą)
3. Tavo gyvenimo kokybė 110 procentų priklauso nuo kambariokių ir jų (ne)fainumo
4. Kartais neturi pinigų, but it's okay
5. Studente būti gera, nepaisant visų faktorių

Tikrai, studente būti gera, kad ir kaip tenka susiveržti diržą vieną savaitę ir nesakyti tėvams, kad pabaigei savo santaupas (nes bus gėda prisipažinti, kam išleidai). Bet šiandien aš ne apie studentavimą ar studijavimą, o apie vitrinas.

Kaip ir sakiau, ne visada ištekliai atitinka lūkesčius ir ne visada gyvenime galima gauti tai, ko labai labai trokšti. Aš tai suprantu. Bet kam gi tie pardavėjai taip erzina mus visus, priverčia varvinti seilę ir pasiduoti madai... O ką daryti tada, jeigu, o siaube, vitrinoje padėta...meilė? Taip, meilė. Gal ir ne gatvėje, ne aptverta prabangiais stiklais ir apkrauta šilkais, ne su prisegta kaina, bet eksponuojama kitur? Ką daryti su visa ta meile, kurią kasdien matome feisbuke, instagrame, tumblr'e ir visur kitur? Ką daryti, jeigu meilė per brangi ir pavyksta save įtikinti, jog niekada gyvenime jos nenusipirksi??? KĄ DARYTI?

Kelis metus mane biesino visas šitas fenomenas – poros taip įprato rodyti visam pažįstamų žmonių ratui su kuo valgo, miega, kur kartu keliauja, ką perka, kokį vyną geria penktadienio vakarą ar kaip myli vienas kitą, nes be socialinių tinklų to padaryti kai kuriems žmonėms, atrodo, jau nebeįmanoma. Naujas susitikimas – naujas selfis. Nauja penkiasdešimties rožių puokštė – naujas selfis. Naujo patiekalo restorane degustacija – naujas selfis. Ir taip toliau, ir taip toliau, kol po kelių metų pamatai mažo, apsiseilėjusio, dantukų dar neturinčio žmogučio nuotrauką tų žmonių sienose su užrašu „Šiandien mūsų šeimą papildė naujas narys“, arba „Aš jau tėtis!“ (lai neįsižeidžia mamos, bet kažkaip tokią tendenciją esu pastebėjusi tik vyrų tarpe). Na, išties gražu, jeigu istorija turi laimingą tęsinį, ne pabaigą. Juk pabaigos reiškia galutinį tašką.

Man būdavo keista matyti žmones, per metus afišuojančius ne vieną meilę, o kelias. Skirtingiems asmenims skirtingais laikotarpiais. Tada klausdavau savęs, kiek kartų mes esame pajėgūs dovanoti savo jausmus nepažįstamiems, kuriuos pamažu prisijaukiname ir jiems atiduodame bent mažą širdies kamputį? (palaiminti tie, kurie gauna didelę dalį) Nesuprasdavau, ar galime kiekvienam įsipareigoti vienodai stipriai ir sąžiningai, nepavargti tos meilės rodyti, demonstruoti, skleisti įvairiais kanalais ir kelti visiems pavydo. Tikrai nežinodavau, kaip tokie žmonės gyvena su kitais, o svarbiausia – su savimi. Kažin, jų negraužia sąžinė, kai feisbukas išmeta kokios nors nuotraukos ar virtualios draugystės „jubiliejų“?

Atsakymų nežinau ir dabar. Vis dėlto, bėgant metams supratau ir išmokau viena – reikia leisti žmonėms gyventi. Leisti reikštis taip, kaip jam pačiam atrodo geriausia, skelbti ir publikuoti internetinėje erdvėje dalykus, nuotraukas ar postus, kuriuos jis nori paleisti į viešumą. Išminties ar pasekmių supratimo rodiklis – kitas faktorius, tačiau apie jį diskutuoti nėra prasmės, nes ne visiems ta išmintis ir pažįstama... Tegul žmonės myli(si) taip, kaip nori, juokiasi, rengiasi, tuokiasi, skiriasi, gimdo vaikus ir visu tuo užkemša internetą, socialinius tinklus taip, kaip jiems patiems norisi. Tegul žmonės gyvena. Kodėl tai supratau? Dėl labai paprastos priežasties – kol pačiai nepradėjo niežėti pirštai dalintis bent keliomis akimirkos iš mano ir to aukšto chemiko, atėmusio mano širdį, draugystės, tol maniau, kad visai tai yra gryniausias šūdas. O dabar... kažkaip ir pačiai atrodo miela kartais dėmesį parodyti ne tik realybėje, bet ir pikselių pavidalu. Tebūnie tai ir instagramo nuotraukėlė, bet vistiek gražu. Ak, tas moteriškas nepastovumas.

Žinoma, net ir didžiausiam smaližiui nuo per didelio kiekio saldainių skauda pilvą. Ir man nuo kasdien afišuojamos kitų meilės būna bloga. Tikrai. Bet kartais tie saldainiai būna tokie skanūs... Ypač, jeigu turi su kuo jais dalintis. Tai ir nebepykstu. Na, bet jau bandau, nes ir pati kažkur giliai viduje esu tokia pati skysta pana, kaip ir daugelis.

Moterys. Kada gi jų pusėje buvo pastovumas?

                       ir taip, čia jis ir aš, dažnai pikta ir kategoriška dėl jausmų viešinimo visam pasauliui.
                                                                                                                                          tikrai, Rūta?