įkvėpimas iškvėpimas
Labas,
Žinai, noriu Tau šiandien šį bei tą papasakoti apie įkvėpimą (bet pirmiausiai įsijunk muziką, kurios nuorodą parašiau apačioje). Žinau, kad Tu kartais bijai, kartais daug ko nesupranti (dar nesupranti), bet aš pabandysiu viską paaiškinti paprastai. Na, kartais įkvėpimas man panašus į laisvai samdomą brangią kekšę (tik nesupykit, griežtieji kalbininkai ir konservatyvūs vyresnieji). Ne visuomet rasi, o ir mokėti kaskart brangiai reikia, tačiau kaskart garantuotai suteikia malonumą. Nors, jei nesisaugosi, gali atsirasti ir nenorimų tokio pasitenkinimo vaisių – klykiantis kūdikis, Tavo tekstas, už kurį turėsi prisiimti atsakomybę visam likusiam gyvenimui. Su įkvėpimu šiek tiek lengviau – per daug įsijautęs ir patyręs jaudinantį kūrybos orgazmą ir euforiją, sprogimą, visada gali spausti ištrynimo mygtuką klaviatūroje ar telefone, jei savo mintis moki išlieti kaip modernus šių laikų Hesse ar Blokas. Arba gali tiesiog nubraukti žodį baltame popieriaus lape, nors... raidės vistiek liks.
Net ir užtušuodamas vulgarią ir nieko vertą mintį, vis vien gali būti jos persekiojamas naktimis, rasti ją ant pūkinės pagalvės, ant pusryčių stalo, duše, batų lentynoje; gali būti persekiojamas kad ir visą gyvenimą: štai Tavo vestuvės, o Tu vis tiek prisimeni milijoną kartų purvinos užrašinės paraštėse kartotą Jo (-os), pirmojo (-iosios), vardą, štai Tavo draugo jubiliejus, o žodis „išdavikas“ kabo virš jo gimtadieninio torto, štai Tavo pirmoji diena svajonių firmoje, o virš Tavo kabineto durų svajingai skrajoja „korupcija“. Tai štai, reikia atsargiai elgtis su žodžiais, net ir nubrauktais, nes jie gali įsikabinti ir į daiktus, ir į prisiminimus, ir į svajones ir taip paskandinti dienas.
Žinai, su įkvėpimu kartais visgi sunku, nes būna, kad jis slepiasi lietaus lašuose, arbūzo sėklose ar kavos puodelyje, lindi giliai po šlapia rudens žeme ir nenori išlįsti. Bet pagalvok, kas yra pats įkvėpimas? Tai net ne materija, ne daiktas, ne realybės dalis, ne jausmas. Įkvėpimas tiesiog yra, tiesiog egzistuoja ir padeda mums, man, Tau, egzistuoti. Negalime jo nešiotis su savimi bent kišenėje, negalime pamatyti, užuosti ar išgirsti jo, negalime įkvėpimo ir praryti ir užsiauginti vazonėlyje ant palangės. Juk būtų pravartu kiekvienam iš mūsų turėti atskirą įkvėpimą ir nusiskinti vaisius, ar ne? Jis tiesiog būna, tiesiog ateina iš niekur (o gal iš visur?), o tada padeda išlaisvinti mus pačius. Tik įdomu, nuo ko? Kaip Tau atrodo?
Bet įkvėpimas nelygus iškvėpimui. Mes ne visada naudojame pagal paskirtį tai, ką pasiimame ar nemokamai gauname. Kartais aš matau, kaip pati bijau. Kaip Tu bijai, kaip kiti bijo. Ir ta baimė, kurią jaučiame dėl kitų individų, dėl jų piktų žvilgsnių ar minčių, neleidžia mums tinkamai kvėpuoti. Iškvėpti. Sprogstame viduje – didžiulės supernovos skyla į milijardus dalių, į mažas kosmines dulkes, užpildančias sielos skyles. O nuo ko tos skylės atsiranda, leisk paklausti, nes aš tikrai nežinau. Daugybę kartų bandžiau atsakytų į klausimą, ką žmogus nori užpildyti pačia kūryba, kodėl ji tokia būtina mąstačiam asmeniui, kodėl ji teka venomis kartu su mano krauju, kodėl plūsta į smegenis ir rankų pirštus, mano širdį? Bet mes sprogstame viduje. Ir vėl viskas skyla uždaroje erdvėje. Mes neiškvepiame ir neleidžiame tuo dalintis su kitais, todėl ir vėl liekame nepastebimais ir kažkieno laikomais tik pilkais praeiviais.
Juk mes turime tiek daug pasakyti! Taip pat ir Tu. Tačiau melancholiška tyla nugali. Tyla, amžiams nusinešanti mūsų mintis į praeitį, jeigu tokia išvis yra, nes laikas yra toks reliatyvus, toks nepavaldus mums, kad kartais pradedu abejoti, ar praeitis, dabartis ir ateitis skiriasi, nes juk tą sekundę, tą minutę, mums viskas yra dabartis. Mes negalime gyventi „vakar“ ar „rytoj“, kiekvieną mielą sekundę gyvename „dabar ir čia“, ir tik vėliau pradedame tą laiką klasifikuoti, o jis juokiasi, nes teka viena tėkme pastoviu greičiu ir mus mulkina. O mes žaidžiame ir vis ieškome įkvėpimo ir bandome nugalėti tylą. Bet jei Tu dabar skaitai, noriu, kad ir Tau šiandien pavyktų ją nugalėti. Sprok! Ne viduje, ne sieloje, ne mintyse. Pažerk tas žibančias kosmines daleles, priversk kitus aikčioti ir įrodyk, kad ir Tu esi nuostabus.
Komentarai
Rašyti komentarą