nuskinti žodžiai

Šiandien tiek daug žvaigždžių, 

kad neįstengčiau jų suskaičiuoti,

nebent tai darytume abu. Pasidalintume po pusę,

kiekvieną nusiskintume ir įsidėtume į kišenes.

Grūstume tol, kol jos byrėtų ant šaltos pavasarinės pievos, jau pamažu kvepiančios.

Palikčiau vieną žvaigždę savo plaukuose –

kad galėtum mane rasti net ir tamsiausią naktį,

kai kelią namo nušvies tik jaunas ir nedrąsus mėnulis.

Kelias suvalgyčiau.

Gal tada šviesčiau iš vidaus, gal tamsa iš manęs pagaliau pranyktų.

Tamsa, nuo kurios skaudėjo Tau ir man.

Kitas išdalinčiau tiems, kurie jau nebespindi, nors turėjo, galėjo ir mokėjo.

Pora atiduočiau klajokliams, kad pasidalintų ir taip rastų viens kito pėdsakus.

Į savo širdis.

Kai tiek išdalinčiau ir jeigu dar žvaigždžių liktų, o jų tikrai liktų, 

aš įsegčiau jas nepažįstamiems,

kurie jau nebeturi šypsenų, nes jas kažkur pametė. Kažkur, 

kur šalta ir tylu, 

kur niekas nenori sugrįžti.

O kai mano rankose liktų tik viena žvaigždė, pati ryškiausia, 

aš ją atiduočiau Tau, kad visada mane prisimintum. 

Kad turėtum dar daugiau šviesos, kuria ir pats galėtum džiaugtis. 

Bet svarbiausia, kad prieš miegą į tą žvaigždę žiūrėdamas matytum mano akis. 

Degančias, 

piktas, 

mylinčias, 

visokias. 

Ir jeigu kada nors atsitiks taip, kad žvaigždes skinsime atskirai, aš suprasiu. 

Tik žinok, 

kad šiąnakt,

aš visdar noriu pripildyti savo kišenes kartu su Tavimi.