apie laimę

    

 Prisimink tą aštrų ir svaiginantį žolės kvapą po pirmo šilto birželio lietaus, kuris aitriai kutena nosį ir priverčia užmiršti per daug kaitrios saulės spindulius. Prisimink teškančias balas sodo vidury ir sprogstančius iki baltumo obelų žiedus su tūkstantiniu kamanių maršu juose. Prisimink melancholiškai plaukiančius dangumi sunkius debesis, kurie tarsi šypso, tarsi gąsdina gausiais krituliais. Prisimink tą medinį pašiūrės stogą, po kuriuo slėpei ir rankas, ir kojas, ir šypseną, ir verčiamų knygų lapus, kad tik neišbluktų raidės, ženklai ir mintys iš galvos, kurią dar svaigina šviežios po lietaus žolės aromatas. Prisimink, kaip jautei tobulą ir švelniai plaukus glostančią tylą, nuo kurios burnoje tapo saldu. Ir nieko daugiau nereikėjo, ir nieko daugiau tyloje nebuvo, išskyrus nedrąsius lašus, barbenančius į medinį stogą. Prisimink, prisimink, prisimink. Prisimeni? Gerai. Dabar užrakink giliai viduje ir niekada nepamiršk, nes nežinai, ar kada vėl tai pajausi.

     

     Keistas dalykas yra laimė. Dažnai ji aplanko žmogų nepastebimai, įsliūkindama į laisvus sielos tarpus, kuriuos esti poreikis užpildyti specifiniu jausmu, išgyvenimu ar nuotaika. Laimė ateina ir pasilieka teškančiose balose, žolės aromate ar ant pašiūrės stogo, jeigu mes ją puoselėjame ir auginame kaip smulkų grūdą, vis palaistydami jei ne džiaugsmo, tai sielvarto ašaromis. Nes visa, kas yra pasaulyje, privalo turėti kontrastą. Kartais laimė ateina, kelias dienas, savaites (jei pasiseka – ir ištisus metus ar dešimtmečius) sėdi pašonėje ir nori, kad ją pastebėtume, priglaustume ir, svarbiausia, vertintume.

     Bet atsitinka taip, kad mes laimės nematome, neužuodžiame ir neišgristame, nors ji egzistuoja šalia ir alsuoja į ausį – tyliame sausos žolės šiurenime, priešpaskutinio vasaros vakaro šešėlyje, paprastame apkabinime ar per pigų ausinuką girdimoje muzikoje. Tada keikiame aplinkinius, blogą orą, spaudžiančius batus, kaimyno šunį, mokytojus, užduodančius krūvas namų darbų, bet tik ne save. Surandame priežasčių išsisukti iš padėties, nusimesti nuo savęs sunkią naštą ir palikti laimę tyliai verkti gatvės kampe ar dar neskaitytoje ir nuo dulkių pilkoje knygoje. Apsimetame nelaimingais, tačiau net nesistengiame tos laimės ieškoti, o dar blogiau, PASTEBĖTI. Ir ne tik džiaugsmo ir gražių akimirkų, kurios yra visai čia pat, tik jas reikia mokėti atrasti. Mes pradedame nepastebėti šviesoforų signalų, numestų plastikinių butelių gatvėje (ir vistiek vadinti save rūšiuojančiais ir „žaliais“). Pradedame nepastebėti, kad artimui liūdna, skaudu ir sugebame tik įnikti į savo naujo aifouno ekraną ir paspausti „patinka“ po madingais paveikslėliais socialineje platformoje.  Žmones (na gerai, dauguma iš mūsų) pradeda nepastebeti paprastų dalykų aplink, kurie čia ir dabar yra kiekvieną dieną, valandą, minutę, kurie nori bent lašelio dėmesio ir trumpo akimirkos žavesio. Turbūt ant rankos pirštų kiekvienas galime suskaičiuoti kartus, kai iš tikrųjų džiaugėmės  šiltu saulėlydžiu vienumoje, skaičiavome aguonas nepažįstamo lauko vidury ir įsiklausėme į rugių jūros šiureninimą; ne, greičiau didingą ošimą ir įsivaizdavome tikrą jūrą su tikromis bangomis, pakėlėme savo susiaurėjusias akis į melsvą dangų ir leidom užsimiršti viskam...

     Kiek pirštų suskaičiavote? Vieną? Du? Tada esate laimingi žmonės, jei tai patyrėte bent kartą. Man baisu, kad nepastabumas prives mus prie to, kad nematysime ir negirdėsime. Sėdėsime užsidarę po savo vartotojiškos visuomenės vardu ir bandysime išlaikyti tą statusą savo algas ir kišenpinigius investuodami į naujas sukneles, batus, tuos pačius aifounus su obuolio ženklu ir paskui demonstruodami juos praeiviams. Kas, jeigu mes tiesinam plaukus, auginam barzdas ir prie veidrodžio praleidžiame daugiau laiko nei kalbedamiesi su mama ar nuoširdžiai besišypsodami ir tikėdami gražia ateitimi ir padarydami šiandieną nuostabia? Kas, jeigu pamažu įpratom nusisukti nuo praeivių ir senų žmonių, prašančių ne pinigų, o maisto, ar verkiančio vaiko gatvėje, nes mums visvien, ką daro kiti ir kaip sprendžia savo problemas? O jeigu mes nepagalvojam, kad vienas žodis, vienas rankos paspaudimas ar paprasčiausias apkabinimas galėtų jeigu ne pakeisti jų gyvenimą, bet bent jau dieną padaryti šviesesne? Aš visdar meldžiu, kad ne visi įpratom slėptis po (ne)brangiais akiniais nuo saulės ir sukišti akis į madingus žurnalus ar vėlgi, telefono ekraną su skaitmeniniais pikseliais, kurie nereiškia nieko. Nieko. Ir niekada nereikš.

     Bet jei...jei pasirenkam ne susitikti, o siųsti nuotraukas iš kambarių nuotoliniu budu, juokauti, pasidalinti savo paslaptimis be tikrų garsų, tik pirštų pagalba ir įsimylėti ne tikrą žmogų, o jo būdą ir netikrą internetinę asmenybę, tada kažkas turi pasikeisti. Turim grįžti kelis žingsnius atgal ir pirmiausiai pastebėti ką darome patys. Ką darau aš pati, ką darai Tu? Juk laimė šalia, net ir tamsiausiose situacijose galima ją surasti ir prisijaukinti. O kitaip sako tik tinginiai, kurie negali ir nenori pripažinti savo kaltės. Kaip A. de Saint-Exupéry sakė: „Teisti pačiam save – kur kas sunkiau, negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save teisti, tas rodys, kad esi tikras išminčius.“ Galbūt atėjo laikas tapti jei ne išminčiais, tai bent pavyzdingais mokiniais?

     Užvakar besileidžiant saulei su aštuonerių metų sūnėnu sėdėjome ant sūpynių ir lėtai siūbavome. Tylėjome kelias minutes, turbūt kiekvienas su savomis mintimis, ir tada jis manęs paklausė:

       – Rūta?

       – A?,– atsakiau aš.

       – O Tu norėtum savo gyvenimą pradėt iš naujo? Nuuuu visai visai iš naujo?

       – Hm..turbūt nenorėčiau.

       – O kodėl?, – nustebo jis.

       – O todėl, kad aš esu ir taip laiminga. Turiu viską, ko man reikia. Turėjau gražią vaikystę, gyvenu gražioje vietoje, turiu fainus draugus. Man patinka mano gyvenimas. Nors kartais ir atrodo, kad norėčiau dingti iš čia. Bet..ne, nekeisčiau. O kodėl Tu klausi?,– susidomėjau.

       – Nuuuu man įdomu. Bet nekeistum net su viena sąlyga??

    – Kokia?,– man pasidarė įdomu, kodėl apie egzistencinius gyvenimo pagrindus klausinėja aštuonmetis.

      – Viskas būtų taip pačiai, viską ten darytum gerai ir irgi gerai mokytumeis, bet tik...kad mėgtum žvejot su manim. Nes mane užknisa, kad Tu nemėgsti žvejot!

     Ilgai juokėmės. Ir taip aštuonmetis mane privertė susimąstyti apie tai, ką mes turim ir ko nevertinam. Ir kaip laimė gali slypėti paprasčiausiuose dalykuose, ir tebūnie tai žvejyba.