Laikas
Kas yra laikas? Ar tai viena iš kelių nematomų pasaulio materijų, kurių mes negalime apčiuopti, bet galime jausti jų egzistavimą ir buvimą? Ar laikas - tai erdvė, kurios dėka sukasi, keičiasi pasaulis, epochos ir vystosi visa evoliucija? Ar tai tiesiog žmones, gyvūnus, augalus ir visus kitus vienaląsčius ir daugialąsčius veikiantis fizikinis dydis, kuriam apskaičiuoti yra naudojamos kelios konkrečios formulės? Gal visi šie atsakymai yra teisingi ir pagrįsti moksliškai; o gal mes patys sugalvojome laiko sąvoką tam, kad turėtume priežasčių pagyti fiziškai ir dvasiškai, augti, keliauti, mokytis iš klaidų arba jas vėl kartoti, įvykdyti užsibrėžtus tikslus ir svajoti apie kitus. Gal mes sugalvojome laiką tam, kad turėtume galimybę atsiskirti vieni nuo kitų ir jausti kažkokią neapčiuopiamą tuštumą būnant atskirai, o suartėjus vertinti ir skaičiuoti kiekvieną kartu praleistą sekundę, kiekvieną akių žvilgsnį ir vis drąsesnį rankų prisilietimą.
H. Murakami rašė: "Ar Tau neatrodo, kad Laikas, kur pažiūrėtum, visus daiktus ir įvykius suaudžia į vientisą duobę? Mes įpratom karpyti šį audinį, bandydami pritaikyti jo gabalus prie savęs, ir todėl Laiką neretai matuojame savo matmenimis, nors iš tikrųjų jis tiesiog teka nenutrūkstama tėkme." Mes bandome išgalvoti ne tik savus matmenis ir lipti iš tos vientisos duobės kartu su visa žmonija, bet šalia Laiko bandome prisiūti ir Atstumo audinį tam, kad išsiskyrus būtų kuo prisidengti; kad neištarus paskutinio "sudie" ir likus pilkoje nežinioje būtų galima pasakyti sau: "Jau per VĖLU. Ir per TOLI esam viens nuo kito, jog pradėtume iš pradžių". Apsigaubiam tuo apsiaustu tam, kad įtikintume save, jog būtent kilometrai ir valandos ar dienos skiria žmones ir liūdesio akmenimis grindžia susitikimų takus.
Mūsų tarpe net atsiranda donkichotiškų drąsuolių, kurie jaučiasi esą valdantys savo laiką ir nebijantys atstumų; jie galvoja, kad yra bebaimiai pasaulio užkariautojai. Visgi ne tūkstančiai mylių, kilometrų, ne jūros, ne keliai ir ne Laikas skiria žmones, o būtent baimė, jog įveikus Atstumą ir Laiką, jie taps svetimi.
_____________________
Tačiau mes nevaldome laiko, nors esame pažangioji Z karta, indigo vaikai ar technologijomis apsišarvavę individai. Tai Laikas valdo mus, priversdamas susikurti vis naujas baimes nebūti vieniems su kitais. Tebūnie jis ir materija, ar neapčiuopiama jėga, bet, po velnių, nieko labiau jaudinančio ir galingesnio už jį nėra.
H. Murakami rašė: "Ar Tau neatrodo, kad Laikas, kur pažiūrėtum, visus daiktus ir įvykius suaudžia į vientisą duobę? Mes įpratom karpyti šį audinį, bandydami pritaikyti jo gabalus prie savęs, ir todėl Laiką neretai matuojame savo matmenimis, nors iš tikrųjų jis tiesiog teka nenutrūkstama tėkme." Mes bandome išgalvoti ne tik savus matmenis ir lipti iš tos vientisos duobės kartu su visa žmonija, bet šalia Laiko bandome prisiūti ir Atstumo audinį tam, kad išsiskyrus būtų kuo prisidengti; kad neištarus paskutinio "sudie" ir likus pilkoje nežinioje būtų galima pasakyti sau: "Jau per VĖLU. Ir per TOLI esam viens nuo kito, jog pradėtume iš pradžių". Apsigaubiam tuo apsiaustu tam, kad įtikintume save, jog būtent kilometrai ir valandos ar dienos skiria žmones ir liūdesio akmenimis grindžia susitikimų takus.
Mūsų tarpe net atsiranda donkichotiškų drąsuolių, kurie jaučiasi esą valdantys savo laiką ir nebijantys atstumų; jie galvoja, kad yra bebaimiai pasaulio užkariautojai. Visgi ne tūkstančiai mylių, kilometrų, ne jūros, ne keliai ir ne Laikas skiria žmones, o būtent baimė, jog įveikus Atstumą ir Laiką, jie taps svetimi.
_____________________
Tačiau mes nevaldome laiko, nors esame pažangioji Z karta, indigo vaikai ar technologijomis apsišarvavę individai. Tai Laikas valdo mus, priversdamas susikurti vis naujas baimes nebūti vieniems su kitais. Tebūnie jis ir materija, ar neapčiuopiama jėga, bet, po velnių, nieko labiau jaudinančio ir galingesnio už jį nėra.
Komentarai
Rašyti komentarą