ššš. Jis ateina

     Lengvai. Lengvai, pamažu ir truputėlį nedrąsiai. Jaučiu jo norą prieiti arčiau ir raminu save, nes netveriu savo kailyje, kaip noriu užuosti svaiginantį jo kvapą. Matau, kaip jis nedrąsiai atneša man įvairiaspalvę puokštę laukinių gėlių, ievų ir alyvų, kurios svyra per šonus. Penkialapiai žiedeliai! Tikiuosi, neveltui sakoma, kad jie neša laimę ir sėkmingus metus, kuriuos, pripažinsiu, pradėjau gan neblogai. Šypsausi, nes iš tolo matau jį nenustygstantį vietoje, vis nenumaldomai prie manęs artėjantį. Ką jis dėvi? Tikrai ne juodos spalvos smokingą ar nublukusius džinsus ir flanelinius marškinius. Ne, jo spalvų paletė kur kas ryškesnė, kur kas gražesnė; atrodo, vien pažvelgus į tą pusę, prasiskleis visi besimezgantys medžių pumpurai, kurie iki šiol nedrįso pasirodyti, paukščiai pradės naują savo giesmių partiją, ir net saulės spinduliai gaivesniu lietumi kris į žemę.

     Pravažiuojantys dviratininkai paslapčia meta šiltus šypsnius, ir aš nežinau, kam jie skirti - jam pačiam, ar pasauliui, kuris sukasi aplink jį. Pastarieji dar paskambina savo transporto priemonių skambučiais, senos bobulytės, sėdinčios ant suoliuko, pamerkia akį, o aplinkui einančios mergaitės su žaviais trumpais sijonėliais siunčia jam po oro bučinį. Aš nepavydžiu jo, visai ne, atvirkščiai - didžiuojuosi. Didžiuojuosi, nes jeigu kas ir nusipelnė simpatijų, susižavėjimo bangų ir nuoširdžios meilės, tai tas, kuris pas mane šiandien atvyko.

     Žingsnių lieka vis mažiau, ir aš skaičiuoju sekundes iki momento, kai mūsų rankos švelniai suras viena kitą. Mintyse apgalvoju, ar viską suruošiau jo viešnagei, nes žinau, kad pas mane svečiuosis maždaug 3 mėnesius. Gan ilgas laiko tarpas, tačiau kai po paskutinio susitikimo praeina ištisi metai, žmogus pats nežinai, kokios gali būti galimybių ir proto ribos...Norisi pasitengti truputėlį įtikti, nepasirodyti visiška tingine ir apsileidėle, kuri nežino, ką daryti su savo gyvenimu. Spintą, atrodo, susitvarkiau, dulkes nuo knygų nuvaliau, net šokoladinių keksiukų iškepiau! Ir netgi naują muzikos grojaraštį sukūriau dėl jo, tikiuosi, patiks ir galėsime žvaigždėtais vakarais klausyti abu..Ak, vos nepamiršau! Jau nuo Kalėdų  turiu labai labai skanaus vyno butelį, tačiau buvau prisaikdinta atidaryti jį tik ypatingai progai esant. Tačiau čia ir yra TA proga, kuomet reikia traukti sunkiąją artileriją ir dar kartą priversti jį mane įsimylėti. Nes aš beprotiškai myliu jį.

  

      Šššš, jau metas. Jis ateina. Mano mylimasis, mano vienintelis, mano kūrybos mūza ir įkvėpimas. 

Mano pavasaris.