ne egzistuojam, o gyvenam

   

 Kažkada ateis laikas, kai tapsime tik istorijos dalimi, paskęsime amžinybėje ir mus prisimins tik iš senų fotografijų ar žurnalų antraščių (laimingi tie, kurie ten atsidurs). Būsime kažkieno tėtis, mama, šeimininkas ar mylimasis, ir visa tai po kiek laiko bus pamiršta. Ateis nauja karta, kuri pakeis įstatymus, sukurs naują pasaulį ir galbūt kur nors iškals mūsų vardus savo atmintyse. Matysime kitokias spalvas, o gal išvis nematysime, supsimės ant laiko sūpynių, kurios netruks nublokšti mus amžinybėn. Nelaikysime viens kito už rankų ir nedrėbėsim iš šalčio žiemos vidury, neskaičiuosim surinktų aviečių ir jų neberagausim, nes viso to nebereikės.
    Bet aš tikiu, kad mes dar turime laiko GYVENTI. Iš tikrųjų  būti čia ir dabar, išgyventi istoriją, o ne tik būti jos dalimi. Klausytis muzikos ir juoktis kartu su draugais, kurie užpildo tuščias kerteles gležnose mūsų sielose. Tikiu, kad visdar galime džiaugtis gyvybės galia ar likimo siųstais malonumais; skrosti nakties vėją ar bučiuoti. Ir tą akimirką jaustis nemirtingais. Nepažeidžiamais. Nes kol mes manome, jog tokie esame, taip ir yra. Niekas negali mūsų sustabdyti jaustis gyviems, vieninteliams šios žemės valdovams.


   Mums duota tiek nedaug laiko čia, kad pilnai sukurtume savas istorijas, bet užtektinai, kad turėtume ką įrašyti. Kurkime. Žavėkimės, mylėkime, juokimės ir negalvokim vien apie kitų laimę, nes pirmiausiai reikia mokėti džiaugtis savo. Tereikia sustoti, įkvėpti, vertinti tai, ką dabar turim, kad dar galim kvėpuoti, ir suprasti, jog šią akimirką mes ne egzistuojam, o gyvenam.