bijau

 

Senos istorijos. Seni prisiminimai, kurie tvarkingai sudėti mažame stalčiuje mano širdyje, nuo kurio raktą turiu tik aš. Senos antraštės, žodžiai ir nuotraukos, kurios tada man reiškė, tiesiog rėkė, kad aš galiu, aš tai padarysiu, aš kovosiu. Seniai tyloje ištirpę laikrodžio dūžiai, kurie jau nebereiškia nieko. Dabar su kiekvienu rodyklės pasisukimu laukiu, ieškau ir tikiuosi. Ko? Geresnio rytojaus, naujos dienos, naujų minčių, nuo kurių sprogtų galva, naujų tikslų ir svajonių. Norėčiau vėl būti ta, kuri dažnai žiūrėjo į žvaigždes ir stengėsi, noriu grįžti atgal ir pasakyti sau, kad turiu ruoštis permainoms. Noriu pastebėti, o ne tik matyti dalykus, kurie priverčia žemę suktis kitu kampu ir atrasti įkvėpimą. Ir vėl noriu atsikelti iš lovos su mintimis, kurios neleidžia naktį užmigti ir prašosi būti liejamos ant lapo.

Kodėl taip sunku daryti tai, ką visuomet darei instinktyviai, lengvai ir su didžiausiu noru? Kažkur giliai jaučiu tai, ko labiausiai bijojau - tampu ta, kuri pamažu leidžia svajonei slysti iš rankų. Aš renkuosi sustoti ir negalvoti apie problemas ir tai, ką privalau daryti, nes tai yra daug lengviau nei rizikuoti, bandyti ir būti įskaudintai. Negaliu užbaigti to, ką pradėjau. Neprisiverčiu galvoti apie savo darbus, nesivarginu į juos pažiūrėti, nes žinau, kad paspaudus pelės mygtuką ir pamačius visa tai, naujų idėjų ir įkvėpimo NEBUS. Aš taip stipriai tuo įsitikinusi, kad tai gali virsti tikrove.
Su žiburiu ieškau savo pamesto produktyvumo, našumo, ryžto. Bijau kartotis ir netobulėti, bijau, kad niekada negalėsiu rašyti, kad pamiršiu, kaip tai daryti... Aš beprotiškai noriu ką nors sukurti, bet vietoj to stoviu vietoje ir net nežinau, kurią kelio pusę rinktis. Kur ieškoti? Ką tikiuosi rasti? Ko man reikia? Aš tikrai, tikrai nebežinau. O seniau, pasižiūrėjus į dangų ar pamačius žydinčius javus, pilnus rugiagėlių, galėdavau lieti mintis apie taip laisvai, kaip, pavyzdžiui, tikras meistras lieja akvarele. Neįsivaizduoju, kodėl viskas taip pasikeitė, kas įvyko, kodėl tapau sausa, nekūrybinga, tokia kaip tie, kurie nežino ką daryti su savo gyvenimu. O aš žinojau, tikrai žinojau, ir vis dar stengiuosi nepamiršti. Beprotiškai bijau, to, kas bus. Turiu imtis veiksmų, kitaip visi mano pasirinkimai ir darbai nueis šuniui ant uodegos.


Manyje išdžiūvo jūra, bet jaučiu, kad kažkur tyliai čiurlena mažas upelis.