Baltas patalas

Kaip baltas patalas, sniegas apklojo
Miškus, sodus ir kalnus.
Snaigės sušokę savo džiaugsmo šokį,
Nusileido į tavo delnus.

Kodėl joms taip liūdna, kodėl taip baugu?
Gal dėl to , kad ištirpti nenori.
Paimčiau į delną, ir aš kartu,
Bet žiūrėk - jau joms baigias kelionė...

.......................................................................

O šerkšnas išdykęs ant lango užmigo,
Ir knarkia, nesiruošia keltis!
Nežadinkim jo ir nesiųskim namo,
Juk paskui jam košmarai sapnuosis.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Influenceris – baisiausias mūsų kartos keiksmažodis

Vaizdas
Būti ar nebūti feisbuke? Šekspyro Hamletas sukiojo kaukolę rankose prieš dulkėtą Renesanso šviesą ir klausė savęs, ar būti. Ne feisbuke , aišku. Mes nesukiojam kaukolės prie kompiuterio šviesos, net  klausimo nekeliame – būti ten yra taip pat normalu, kaip rytais nueiti į tualetą ar valgyti pusryčius. Neįmanoma nematyti ir ryškių veidų, šviečiančių ryškiu sekėjų skaičiumi. Vieni draugai paspaudžia „sekti“, kažkas spusteli ir raudoną širdutę, tada įrašas atsiranda tavo laiko juostoje ir tu jau nevalingai įtrauktas į kažkurį Dantės pragaro ratą. Ir jame esi įkalintas kartu su influenceriais. Kaip išversti šį žodį lietuviškai? Viena iš dažniausiai siūlomų sąvokų yra „nuomonės formuotojai“, kitaip tariant, žmonės, kurie daro mums įtaką, kurių mintys paveikia mąstymą ir nejučia leidžia galvoti, kad pagaliau išmokome kritiškai žiūrėti į reiškinius. Paskaitome vieną komentarą, paskaitome kitą, paspaudžiame „patinka“ Tapinui, Tiškevič, Landsbergiui (Gabrieliui), Jagelavičiūtei ar Su...
Skaityti daugiau

kodėl geriau (n)eiti į koncertus

Vaizdas
Kažkada rašiau, kad svarbiausias yra ne svajonės išsipildymas, o laukimas. Ir po kelių metų galiu tą tik patvirtinti. Kodėl? O todėl, kad kai pasieki savo emocijos nirvaną, į delnus renki laimės ašaras ir lūpų kampučiuose supi geriausias akimirkas, kitą dieną nežinai, ką veikti su savo gyvenimu ir bandai gyventi toje post-svajonės depresijoje.  Tokia depresija užpuola ir po beveik metus (šiaip jau pusę gyvenimo) lauktų koncertų. Tas jausmas palaimingai sunkus ir liūdnas, tarsi maloni kančia, kurią pats pasirenki. Tai lyg kokia Stokholmo sindromo atšaka - tu leidiesi savo užpuolikui save kontroliuoti ir dėl to jauti malonumą. Šiuo atveju pagrobėjas yra mylimiausia grupė ir jos visa apimanti ir į vietas sustyguota muzika. Ji kelioms valandoms priverčia būti uždaro pasaulio dalimi, savo galvą atlaisvinti nuo bet kokių pašalinių ir nereikšmingų, o gal kaip tik reikšmingų minčių ir būti ten, tiesiog būti, kvėpuoti kitokiu oru, matyti plačiau atmerktomis akimis.  Aš šį birž...
Skaityti daugiau

tegul liūdesys dingsta lapkričio rūke

Vaizdas
   "Pavojai dažniausiai nėra tokie jau ir dideli...Žmonės, kelis kartus pargriuvę, galų gale išmoksta vaikščioti" - I.Kantas    Kai niekada negalvoji apie kai kuriuos dalykus, tai dažniausiai juos gauni labai netikėtai. Na, pavyzdžiui, kai paštininkas pasibeldžia į duris ir įteikia rudeninę agoniją, liūdesį ir nieko neveikimo dovanėlę, už kurią dar ir turi pasirašyti sąskaitoje-faktūroje. Aš visada sakiau, jog jokios rudeninės depresijos ir mokslinės savianalizės manęs neskandina į juodą vienatvės duobę. Neužsidarydavau lietingais vakarais kambaryje su filosofinėmis ar madingomis knygomis, juoda stipria kava ir depresova muzika (nes dabar tai yra būtina įdomios asmenybės kūrimui, ar ne). Skaitydavau ir skaitau todėl, nes pati to noriu. Seniai supratau, jog knygos yra lyg draugai, kuriuos teisingai atsirinkęs, džiaugsiesi visam gyvenimui. Ne, man nėra liūdna savaitgalio vakarus leisti su mėgstama muzika ir didžių rašytojų būreliu, su kuriais ramiai siurbč...
Skaityti daugiau