Baltas patalas

Kaip baltas patalas, sniegas apklojo
Miškus, sodus ir kalnus.
Snaigės sušokę savo džiaugsmo šokį,
Nusileido į tavo delnus.

Kodėl joms taip liūdna, kodėl taip baugu?
Gal dėl to , kad ištirpti nenori.
Paimčiau į delną, ir aš kartu,
Bet žiūrėk - jau joms baigias kelionė...

.......................................................................

O šerkšnas išdykęs ant lango užmigo,
Ir knarkia, nesiruošia keltis!
Nežadinkim jo ir nesiųskim namo,
Juk paskui jam košmarai sapnuosis.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

du nulis šešiolika

Vaizdas
thokamaer.tumblr.com Laikas yra beprotiškai trapus ir skubantis, prie nieko neprisitaikantis ir turintis savo reliatyvumą. Aš nespėju jo skaičiuoti, nespėju gaudyti jo šilkinės medžiagos savo pirštais, nespėju jo apglėbti ir laikyti, sugerti į save ar priversti pasilikti. Aš nešioju savyje tik mažą laiko dalelę, trapius prisiminimus, kuriuos kasdien mintyse perbėgu po kelis kartus. Kartais vaizdiniai būna skausmingi ir aštrūs, pjaunantys lyg ašmenys, o kartais pilni šviesos ir šilumos, apgaubiančios mane šaltais vakarais, kartais jie būna tarsi stikliniai, dūžtantys vos palietus. Jie gyvena mano pirštų galiukuose, supasi ant mano blakstienų ir išbėga su mažais ašarų kristalais. Bet tik kartais. Dabar tie kristalėliai būna ne tokie sūrūs. Jie daug saldesni (žinoma, aš tai tik hiperbolizuoju, nes visos ašaros sūrios, cha). ******************* Visko tiek daug įvyko šiais metais, ir aš net negaliu prisiminti kertinio momento, privertusio susimąstyti. "Nejaugi viskas per...
Skaityti daugiau

tegul liūdesys dingsta lapkričio rūke

Vaizdas
   "Pavojai dažniausiai nėra tokie jau ir dideli...Žmonės, kelis kartus pargriuvę, galų gale išmoksta vaikščioti" - I.Kantas    Kai niekada negalvoji apie kai kuriuos dalykus, tai dažniausiai juos gauni labai netikėtai. Na, pavyzdžiui, kai paštininkas pasibeldžia į duris ir įteikia rudeninę agoniją, liūdesį ir nieko neveikimo dovanėlę, už kurią dar ir turi pasirašyti sąskaitoje-faktūroje. Aš visada sakiau, jog jokios rudeninės depresijos ir mokslinės savianalizės manęs neskandina į juodą vienatvės duobę. Neužsidarydavau lietingais vakarais kambaryje su filosofinėmis ar madingomis knygomis, juoda stipria kava ir depresova muzika (nes dabar tai yra būtina įdomios asmenybės kūrimui, ar ne). Skaitydavau ir skaitau todėl, nes pati to noriu. Seniai supratau, jog knygos yra lyg draugai, kuriuos teisingai atsirinkęs, džiaugsiesi visam gyvenimui. Ne, man nėra liūdna savaitgalio vakarus leisti su mėgstama muzika ir didžių rašytojų būreliu, su kuriais ramiai siurbč...
Skaityti daugiau

Viena. Bet ne vieniša.

Vaizdas
          Šiandien vasario 14-toji. Tai diena, kuomet mūsų mokykla būna išpuošta raudonais širdelės formos balionais, vyksta žaidimas "Surask savo porą pagal numeriuką", groja muzika, ir mokiniai vaikšto išraudusiais veidais, kad tik niekas jų nepakviestų prieš auditoriją. Tai diena, kai visos televizijos skalandija apie šampano, saldainių akcijas, dovanų idėjas ir įvairius pasiūlymus. Diena, kai meilė sklando ore, įsimylėjėliai rodo vienas kitam dėmesį, o vyriškoji giminė suka galvą, kaip vakare nustebinti savo širdies damą - nusivesti į mielą restoranėlį, nupirkti puokštę gėlių, ar tiesiog ramiai vakare pabūti dviese, prie žvakių šviesos ir romantiškos muzikos.        Bet man ši diena - eilinė žiemos diena. Nieko ypatingo nevyksta, klausau tos pačios muzikos, bendrauju su tais pačiais žmonėmis, ir nieko nesveikinu, nes visi socialiniai tinklai ir taip lūžta nuo saldžių žinučių. Žinau, gal atrodo kiek kontravertiška ir ...
Skaityti daugiau