kelionės

„Nuostabus dalykas yra kelionė, jeigu keliauji neturėdamas jokio ypatingo tikslo, neturi nieko ypatinga atlikti, niekur neturi suspėti ir niekur negali pavėluoti; nieko laimėti ar pralaimėti; kuomet visas didelis pasaulis yra tavo ir visi tikslai yra ne kur kitur, bet vien tik tavyje; kuomet kiekvienas rytas nuplauna viską ir kuomet vėl gali viską pradėti iš naujo, laimingas, kad neturi nieko įsigyti ir nieko prarasti.“ - A.Nyka-Niliūnas

Mes keliaujame kasdien, kartais to net nesuprasdami. Dažnai keičiame kryptis ir atplaukiame ne į tuos uostus, praleidžiame skrydžius, painiojame maršrutus link vienas kito ir apkrauname save nereikalingais daiktais ir jausmais, kurie tampa per sunkūs nešti su savimi. Tada mes pradedame panikuoti, nerimauti dėl aplinkybių, kurių dėka viskas kardinaliai keičiasi, užuot mėgaudamiesi kelione ir sugerdami į save jos teikiamus malonumus. Mes pamažu įprantame vykti kažkur tik su konkrečiu tikslu, ir dažnai nemaloniu. Sumokėti mokesčius. Nuvykti į parduotuvę, darbą, mokyklą. Nupirkti kelias liūdnos spalvos tulpes per motinos dieną. Apsilankyti pas gydytoją dėl kasdienio galvos skausmo. Praleisti dieną poliklinikoje ir su pagieža veide klausytis šalia sėdinčių bobulyčių paskalų apie kaimynus arba vaikus, išvažiavusius į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo ir mamas prisimenančius tik per gimtadienius. Mes pamažu tampame savo pačių sielos kaliniais, tarnaujančiais užprogramuotam tikslui „sukurti patogų ir užtikrintą rytojų!“ ir galvojančiais tik apie vieną materiją, apie valiuta pagrįstą savo pačių gerovę.

Kodėl mes tiek mažai keliaujame neturėdami jokio ypatingo tikslo, ir tam, kad jaustume pačios kelionės malonumą ir laiką, slystantį kaip birus smėlis pro pirštus? Kodėl mes visada skubame ir bijome pavėluoti į darbą, susitikimą, pasimatymą ar peržiūras? Kodėl mes negalime laisvomis saulėtomis dienomis tiesiog sėsti į traukinius, autobusus, mašinas, užšokti ant dviračių ar išsileisti pėsčiomis į kelią, kuris veda į nematytas vietas su dar negirdėtais garsais, neužuostais kvapais ir nesutiktais žmonėmis? Kodėl mes įpratome karpyti laiką ir erdvę lyg audinį, siūti jį taip, kaip patinka ir viską planuoti, planuoti, planuoti, pirkti užrašų knygeles su kalendoriais ir vėl planuoti, žymėti dienas, o joms artėjant aimanuoti, nes nebūna jokio noro atlikti būtinybių ar keltis iš lovos išjungti žadintuvą...

–––––––––––––

Jei turime svajonę – turime sunkiai dirbti ir įgyvendinti ją. Tik nereikia pamiršti, kad po to kiekvienas nusipelno poilsio ir įkvėpimo naujai dienai. Reikia keliauti. Šiaip sau, be jokio tikslo, be jokių rezervacijų ir išankstinio pasiruošimo tik tam, kad atrastume naujus skonius savo gyvenimui. Trumpam pabėgtume nuo realybės. Nuspalvintume prisiminimus įvairiomis spalvomis. Paragautume laisvės ir turėtume apie ką papasakoti mylimiems žmonės vakarais.

Nereikia laukti geresnio rytojaus. Reikia kurti nuostabią šiandieną.