viskas turi pabaigą

Diena prasideda, o vėliau užleidžia vietą nakčiai. Gėlės pražysta ir numiršta. Vasarą keičia žvarbus ruduo. Mes klausome gražiausių dainų, ir po kelių minučių jos baigiasi. Skanios kavos puodelis greitai ištuštėja, o juk atrodo, kad mes tik pradedame mėgautis. Ištarti žodžiai kaip pienės pūkai nukrenta žemėn ir nebegrįžta atgal - niekada nepakyla, niekada neskrajoja ilgai. Mes suryjame gerą knygą akimis per kelias dienas, ir būna liūdna, kai verti paskutinį jos puslapį, ir nugarėlė dar kartą sutraška. Ir žinot, visi šie dalykai kartojasi vėl ir vėl - išauga naujos gėlės, keičiasi metų laikai, o muzikos galime klausyti nors ir amžinai. 

Kad ir kaip bebūtų gaila, ši taisyklė žmogui negalioja - jei jau kartą tavo akys užsimerkė amžinam miegui, jei tavo siela iškeliavo aukštyn, jei tavo kūnas tapo šaltas kaip rudeninis lietus, o vaizduotė nebekuria spalvotų sapnų ir svajonių - tu negali gyventi vėl. Negali atsimerkti, įkvėpti, sušilti, svajoti. Mes negalime pakilti kaip feniksai iš pelenų. Neturime ir antro šanso viską pakeisti - ką padarėme, ar ko nepadarėme, negalime sumokėti už savo klaidas. Dar kartą apkabinti mylimo žmogaus, šokti, leisti snaigėms nukristi į delną žiemą, rašyti, verkti, Kūčių vakarą džiaugtis šiluma ir ramybe.

Aš tikiu, kad mes atgimsim iš naujo, kad gyvensime kitą gyvenimą ir viskas bus kitaip, nei dabar. Mes nieko neprisiminsime, vėl būsime maži vaikiukai ir bandysime eiti nauju, savo kuriamu keliu. Bet kol kas, mes gyvename dabar ir čia - rugsėjo 27 dieną, vėjuotą ir darganotą rudens vakarą, kuris daugeliui kelia prieštaringus jausmus: "kodėl turi lyti, pūsti žvarbus vėjas?...." Žmonės, nejaugi norite +25 šiuo metų laiku? Tam jie ir yra 4 - kad viską išbandytume, suprastume, pajaustume savo kūnu tuos didelius temperatūros skirtumus ir mokėtume prisitaikyti, kad su vis kiekvienu metų laiku mūsų svajonės taptų dar labiau įgyvendinamos. 

Nenoriu skaityti pamokslo ir liepti kaip visada džiaugtis tuo, ką turime ir vertinti viską, ką duoda būtent šis gyvenimas, nes visa tai jūs jau žinote. Tiesiog - kol nesupranti, kad viskas gali greitai baigtis, net negalvoji apie tai, kas bus. Ar pabaiga bus skausminga? Ar mes ką nors matysime? Juk sako, kad kai miršti, matai baltą šviesą. Nesąmonė! Kas gi gali pasakyti, kad taip būna? Žmogus miršta, todėl jis negali perduoti savo įspūdžių, prisiminimų ir paskutinės gyvenimo akimirkos vaizdų. Tad šiuos klausimus palieku atvirus...tiesą sužinosime, kai ateis laikas.

Viskas turi pradžią ir pabaigą.Tačiau tik jums spręsti, ar įdomi kelionė bus nuo vienos iki kitos.

Gero vakaro,

Rūta

xoxo